Ar esate kada nors įėję į mišką ir pajutę keistą palengvėjimą? Tarsi kažkas lėtai nusėstų nuo pečių, o mintys – nuoširdžiai pirmą kartą per dieną – nutiltų. Šis jausmas nėra tik poetinis vaizdinys – gamtos poveikis mūsų psichinei ir fizinei sveikatai jau ne vieną dešimtmetį yra rimtų mokslinių tyrimų objektas.
Kai tyla tampa vaistu
Miško tyla nėra tiesiog garsų nebuvimas – tai subtilus, natūralus garsų fonas, kuris neperkrauna mūsų nervų sistemos. Paukščių giesmės, vėjo šnarėjimas medžių lajoje, tolimas upelio čiurlenimas – visa tai padeda sumažinti psichinį triukšmą, kurį mieste nešiojamės net nesąmoningai.
Tyrimai rodo, kad būtent tokioje aplinkoje mūsų smegenys pereina į vadinamąją „atkūrimo“ būseną – dėmesio nereikia aktyviai sutelkti, o jutimai gauna malonių, bet neperkraunančių impulsų. Dėl to po pasivaikščiojimo miške žmonės dažnai jaučiasi žvalesni, aiškesnių minčių ir netgi labiau motyvuoti.
Kortizolio lygio mažėjimas – tai, ką galima pamatuoti
Viena iš dažniausiai tyrinėjamų miško poveikio krypčių – streso hormono kortizolio kiekis kraujyje. Japonijos mokslininkų atlikti tyrimai atskleidė, kad vos 20 minučių praleidus miške, kortizolio lygis sumažėja vidutiniškai 12–16 proc.
Tai nėra mažas pokytis. Kortizolio perteklius siejamas su daugybe lėtinių problemų – nuo miego sutrikimų iki padidėjusio kraujospūdžio ir silpnesnės imuninės sistemos. Miškas, regis, padeda organizmui iš naujo prisiminti, kas yra natūralus ritmas, lėtesnis kvėpavimas ir gilesnė ramybė.
Kvėpavimas keičiasi savaime
Įdomu tai, kad miško aplinkoje dauguma žmonių nesąmoningai pradeda kvėpuoti giliau. Tai – ne meditacijos ar sąmoningo kvėpavimo rezultatas, o instinktyvi reakcija į švaresnį, drėgnesnį orą, prisotintą augalų išskiriamų fitoncidų.
Fitoncidai – tai biologiniai junginiai, kuriuos augalai išskiria norėdami apsiginti nuo bakterijų ar grybelių. Įrodyta, kad šios dalelės įkvėptos žmogaus taip pat gali turėti imunitetą stiprinantį poveikį. Vadinasi, kvėpuodami miško oru, mes ne tik nusiraminame – mes fiziologiškai stiprėjame.
Širdies ritmas sinchronizuojasi su aplinka
Kitas įdomus reiškinys – širdies ritmo variabilumas, kuris dažnai naudojamas kaip sveikatos ir streso lygio rodiklis. Kuo šis variabilumas didesnis, tuo geriau organizmas reaguoja į aplinką ir tuo stipresnė autonominė nervų sistema.
Miško aplinkoje daugelio žmonių širdies ritmo variabilumas pagerėja, o tai rodo, kad kūnas pereina iš „kovok arba bėk“ režimo į „ilsėkis ir atsinaujink“ būseną. Trumpai tariant, miškas ne tik malonus – jis fiziškai regeneruoja.
Kai kurie tai vadina terapija
Miško poveikis žmogui toks ryškus, kad kai kurie žmonės net pradeda lankyti vadinamos miško maudynės – tai struktūruoti užsiėmimai, kuriuose vedami žmonės lėtai ir sąmoningai vaikšto miške, koncentruodamiesi į kvapus, garsus, lytėjimą.
Nors terminas gali skambėti neįprastai, tokia praktika sparčiai populiarėja visame pasaulyje – nuo Japonijos iki Europos. Miško maudynės padeda atkurti ryšį su aplinka, bet dar svarbiau – su savimi.
Ar galima gyti tiesiog būnant?
Šiandien, kai tiek daug dėmesio skiriame produktyvumui, sąrašams ir tikslams, pati mintis, kad galima tiesiog būti, atrodo beveik radikali. Bet būtent tą leidžia miškas – nejudėti, nevertinti, nepataisyti.
Kai sustojame ir pasineriame į tylią gamtos tėkmę, mūsų kūnas reaguoja su palengvėjimu. Tarsi giliai atsidustų. Nes galbūt daugiau nieko ir nereikia – tik šiek tiek erdvės, šiek tiek tylos ir kelių medžių aplink mus.
